Ar kandys gali būti baltos?

Visoje Rytų ir vidurio Europoje nuo 1990 m. išryškėjo nauja neslūgstanti tendencija. Jauni menininkai atsisako individualizmo ir susijungę į grupes noriai imasi kolektyvinės kūrybos. Jei anksčiau meno kūrėjai burdavosi į grupes bendroms meninėms programoms propaguoti ar parodoms organizuoti, tai dabar šios jungtys daug glaudesnės. Svarbus šių grupių veiklos aspektas – bendras darbas nuo sumanymo iki galutinės realizacijos. Pavienio kūrėjo darbas įsilieja į kolektyvinį sumanymą, nors paraleliai kūrėjas gali įgyvendinti ir individualias idėjas. Šios naujos menininkų grupės neapsiriboja viena sritimi, tradicinės išraiškos priemones kaitalioja su kūrybinėmis akcijomis, videomenu, fotografijomis ir instaliacijomis. Šalia didelių formatų kūrinių šie menininkai kuria ir nedidelius artefaktus. Daug reikšmės jie skiria ne tik idėjoms ir jų įtaigiai išraiškai, bet ir savo įgūdžiams.

Tai labai mobilios kūrėjų grupės, kurios, pasitelkdamos naująsias komunikacijas ir savo pačių organizacinius sugebėjimus, palaiko tarptautinius ryšius ir yra pajėgios realizuoti įvairių rūšių meninius projektus skirtingu laiku ir skirtingomis sąlygomis.

Rytų ir vidurio Europos jaunųjų menininkų grupes vienija atvira kosmopolitinė laikysena, orientuota ne tik į didžiuosius meno centrus, bet ir į kuo platesnį meninės veiklos lauką. Pasyvią laukiančio bei kviečiamo menininko poziciją pakeitė aktyvi kūrybinė ir organizacinė veikla. Grupės pačios propaguoja savo meną, jų nariai ne tik rodosi svetur, bet ir savoje šalyje organizuoja renginius, ieškodamos sąveikos su kitų šalių kūrėjais.

Menininkių grupė “Baltos kandys”(A.Jurgelionytė, K.Kunčinaitė, M.Lebednykaitė, R.Leonavičiūtė, L.Pavilonytė, J.Vosyliūtė) – šešios tekstilininkės, drauge dirbančios nuo 1998 m., yra būtent tokio charakterio grupė. Jos vienodai atsakingai ir profesionaliai įvykdo savo parodų, akcijų, kūrinių architektūrinės erdvės bei studijų ar edukacinius sumanymus. Meninių projektų geografija plati: Edinburgas, Glazgas, Maskva, Šanchajus, Diuseldorfas, Paryžius, Bodenburgas, Kijotas, Hoganas, Muzonas, San Tropezas, Rovinjis, Varšuva, Drachtenas, Ryga, taip pat Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Anykščiai, Kėdainiai, Molėtai, Utena ir Nida.

Grupės narės, neramios piligrimiškos būtybės, kaip tikros kandys nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Grupės pavadinime yra ir daugiau užuominų. Pirmiausiai – į pačių kūrėjų pasirinktą išraiškos priemonę – rankomis veliamą, formuojamą ir dažomą veltinį – jis jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tačiau, kaip “baltoji” jų atmaina, menininkės ne naikina, o kuria šia medžiagą. Veltiniu tekstilininkės susidomėjo dar studijuodamos Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su savo dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene 1998 m. suorganizavo tarptautinį veltinio simpoziumą Lietuvoje. Norėdamos geriau pažinti šią technologiją, siekė žinių iš pirminių šaltinių. Taip jų kvietimu į šį simpoziumą iš Alma-Atos atvyko ir patirtimi pasidalijo tekstilininkė, profesorė Saolė Bopanova, kuri daug metų puoselėjo seną Vidurio Azijos tautų veltinio vėlimo tradiciją.

Įvaldžiusios veltinio technologiją “Baltos kandys” kuria ne tik tradiciškai plokščius veltinio kilimus bei paveikslus, bet ir novatoriškai pritaiko ją trimačiams objektams. Jos velia didelių, skulptūriškų formų kūrinius, interjeruose ar lauko erdvėse dėlioja instaliacijas iš smulkių, rankomis veltų trimačių detalių. Ne mažiau aistringai menininkės eksperimentuoja su spalvomis. Tradicinių Vidurio Azijos veltinio kilimų grafiškus ryškių bei kontrastingų spalvų ir ornamentų laukus lietuvės savo kūryboje pakeičia ne mažiau ryškiomis, bet tapybiškai susiliejančiomis spalvomis ar net monochromija. Čia atsisakoma Vidurio Azijos veltiniams charakteringų grafiškų kontūrinių siūlių. Be to, lietuvės eksperimentuoja veltinį margindamos technologijomis, skirtomis šilkui ar medvilnei dažyti.

Kai Rosemarič Trodul savo konceptualioje kūryboje naudojo mezgimą, ji šią specifiškai moterišką technologiją pasirinko ironiškai. “Baltos kandys” – priešingai, pasirenka veltinį, kaip pozityvią su moterų veikla susijusią archajišką tradiciją, gebančią suteikti šilumą, saugumą ir galimybę pasireikšti kūrybiškai. Todėl jos daug dėmesio skiria veltinio ryšiui su žmogaus kūnu. Iš to kyla polinkis į įvairiausias improvizacijas, žaidybinius elementus, menines akcijas.

Daugelyje jų sukurtų tekstilinių objektų atsisakoma kūrinio autonomiškumo, jie virsta meninėse akcijose naudojamais simboliniais atributais. Būtent šiose akcijose iš jų suformuojami nuolatos kintantys meno kūriniai. Iš ryškiaspalvių, rankomis veltų gėlių ir vaisių “Baltos kandys” Lietuvoje, Vokietijoje, kitų šalių meno centruose demonstravo savo akcijas ( “Mandala”, “Pieva žiūri”, “Lūpos”). Šie kūriniai lyg ritualai, per kuriuos menininkės viena kitą užkloja margaspalviu gėlių ir vaisių apklotu, po to iš jo, kaip iš pievos sode, pakyla ir sudėlioja ornamentinę dekoratyvinę kompoziciją. Neįprastas organiškų ir geometrinių elementų derinys, kaip ir lėtas, bet gyvybingas pačio veiksmo ritmas, čia ne mažiau simboliškas nei savaip interpretuota mandala. Iš tų pačių margaspalvių veltinio objektų kitoje akcijoje “Lūpos” (skirtoje parodai “Bocca della verita” Bodenburge, Vokietija) sučiauptos, pravertos, šnabždančios, besišypsančios ir besijuokiančios moterų lūpos išnyra tarp žiedų ir vaisių, slepiančių veidus, bet atskleidžiančių jausmus.

Visus “Baltų kandžių” grupės narių kūrinius – veltinio paveikslus, skulptūrinius objektus, erdvines kompozicijas, instaliacijas, akcijas, fotografijas, videofilmus, aksesuarus – vienija ryškiaspalvės minkštos medžiagos, vaizdinių poetiškumas, skaidri mintis, idėja bei linksma nuotaika. “Baltoms kandims” kūryba – džiaugsmo, energijos ir žaidimo kupinas šventiškas ritualas, kuriuo jos sugeba užkrėsti kitus. Ir taip kandys gali būti baltos.

Prof. dr.Raminta Jurėnaitė